Red Hot Chili Peppers

Amplifier Magazine viršelio istorija:
John Frusciante: kur yra valia?

Nr. 44, 2004 m. rugsėjis/spalis, parduodamas dabar! Spausdinamos naujos Alyssa Scheinson nuotraukos.

Brian Baker
Nuotraukos: Alyssa Scheinson

Daugeliui žmonių yra sunku galvoti apie John Frusciante, negalvojant apie Red Hot Chili Peppers. Bet atsižvelgiant į gitaristo beveik nepakeičiamą indėlį į grupę ir jo eklektiškus solo darbus, kurių sparčiai daugėja, sudėtingiau turėtų būti galvoti apie Red Hot Chili Peppers, negalvojant apie Frusciante.

Pagalvokite: Red Hot Chili Peppers su gitaristais Jack Sherman Bei Hillel Slovak devintojo dešimtmečio pradžioje buvo šiek tiek daugiau nei garbinama funk/punk grupė, susilaukusi didelio spaudos dėmesio ir pardavusi vos keletą įrašų kopijų. Slovak’o mirtis nuo narkotikų perdozavimo 1988 m. pastūmėjo grupės narius 1989 m. pasisamdyti Frusciante. Rezultatas – 1990 m. išleistas „Mothers Milk“, tapęs pirmuoju sėkmingu Red Hot Chili Peppers albumu. Po trijų metų dienos šviesą išvydo kelis kartus platininiu tapęs „Blood Sugar Sex Magik“, ir Frusciante nuopelnai albumui nėra perdėti.

Vis dar neįtikinau? Tada prisiminkime būrį gitaristų, kurie buvo užėmę Frusciante vietą, kuomet jis 1992 m. pasitraukė iš grupės, ir nedžiugius rezultatus. Net Jane’s Addiction gitaros dievas Dave Navarro su savo darbu „One Hot Minute“ nesugebėjo sugrąžinti Red Hot Chili Peppers į chart’ų viršūnes. Prireikė laukti Frusciante sugrįžimo, kad 1999 m. išleistas pergalingas „Californication“ taptų vienu perkamiausių ir užkariautų kritikų širdis.

Neskaitant Frusciante nuopelnų Red Hot Chili Peppers, jis taip pat yra išleidęs keletą keisčiausių (bet žavių) darbų rokenrolo istorijoje. Jo pirmasis neįprastas albumas „Niandra Lades & Usually Just a T – Shirt“ buvo sumanytas tada, kai Frusciante buvo puolęs į heroino priklausomybę, kuri vedė jį prie išėjimo iš Red Hot Chili Peppers (tai įvyko „Blood Sugar Sex Magik“ komcertinio turo metu Japonijoje 1992m.). Jo antrasis albumas – 1997 metų „Smile From the Streets You Hold“ – atspindėjo gitaristo norą nusimesti emocines praeities grandines ir eksperimentinius kūrybinius ateities planus. Kitas albumas – 2001 m. išleistas „To Record Only Water for Ten Days“ – buvo jau įprastesnis ir neginčyjamai įrodė Frusciante įtaką Red Hot Chili Peppers skambesiui.

Verta pažymėti, kad nei „Niandra Lades…“, nei „… Streets You Hold“ negali būti laikomi prastesniais darbais dėl Frusciante narkotikų priklausomybės ar dėl jų miglotų padarinių. Abu albumai, atskleidžiantys dvasinį lūžį, atspindi Frank Zappa ir Robert Fripp įtaką Frusciante muzikai.

Susidorojęs su praeities problemomis, dabar Frusciante yra pasiryžęs dirbti Red Hot Chili Peppers ir tęsti solinę karjerą. Šiais metais pasirodęs ketvirtasis gitaristo albumas – neįprastai nugludinto roko „Shadows Collide With People“ – yra tokio stiliaus, kokį Frusciante siūlo savo fanams 2004 metais. Jau yra išleistas „The Will to Death“ (įrašytas su ilgalaikiu bendradarbiu Josh Klinghoffer) ir Ataxia vardu pasirodęs „Automatic Writing“ (Klinghoffer ir Fugazi bosistas Joe Lally). „DC EP“ (prodiusavo Fugazi vokalistas Ian MacKaye) bus išleistas per keletą savaičių, o „Inside of Emptiness“ pasirodys spalio pabaigoje. Tai pirmieji keturi albumai iš šešių, planuojamų išleisti šiais metais.

Toks milžiniškas produkcijos kiekis yra retas, bet ne naujas. Per 2002 – 2003 m. buvęs Be Bop Deluxe gitaristas Bill Nelson pats išleido dvigubą naujų kūrinių albumą, du atskirus diskus tiems, kurie dalyvavo kasmetiniame fanų suvažiavime, ir šešių diskų komplektą, pavadintą „Noise Candy“. Kas yra neįprasta Frusciante sumanyme išleisti kelis diskus beveik iš karto yra tai, kad albumai pasirodys su dviejų įrašų kompanijų lipdukais. Jo tėvo bendrovė „Warner Brothers“ padės „Record Collection“ (recordcollectionmusic.com) platinti albumus.

Frusciante tvirtina, kad įrašinėjant pusę tuzino albumų, jis nebandė jokių naujovių. „Viskas prasidėjo nuo „Shadows Callide With People“, kuris buvo baigtas per keletą mėnesių. Aš dirbau tokiu tempu, kokio šiais laikais laukiame iš žmogaus,“ – sako Frusciante besijuokdamas. „Aš susiruošiau išbandyti įrašų studiją, kurią galvojau nusipirkti. Vieną dieną ten nuėjau ir nusprendžiau padaryti vieną įrašą, kad įsitikinčiau, kaip toje vietoje skamba muzika, nekreipiant dėmesio į padarytas klaidas ir nesistengiant išgauti tobulo skambesio. Tiesiog nuėjau ten su savo drauge Carla, kuri groja būgnais, ir galiausiai įrašėme per daug tobulai skambančias dainas. Mes stengėmės daryti klaidas, ir aš tikėjausi, kad gausime netikusias dainų versijas… bet įrašai pasirodė esantys daug tobulesni už tuos, kuriuos stengiausi įrašyti be priekaištų.“

Padaręs tokį atradimą, Frusciante susisiekė su savo bendradarbiu Klinghoffer ir pranešė jam gerą naujieną: jų darbas dabar truks trumpiau ir bus produktyvesnis.

Frusciante ir Klinghoffer susitiko prieš aštuonerius metus, kai Klinghoffer grojo vienoje grupėje su Frusciante draugu. Klinghoffer prisipažino esąs Frusciante solinių darbų gerbėjas, ir taip jie galiausiai tapo draugais.

„Mes pradėjome kartu leisti laiką ir daug kalbėdavomės (tai buvo „Californication“ laikais). Tada aš supratau, kad kai kurių savo muzikinių pusių, grodamas Red Hot Chili Peppers, negaliu atskleisti. Man rūpėjo punk stiliaus ir elektroninis skambesys. Neatrodė, kad grupei reikalinga tokia muzika. Mes kalbėdavomės apie elektroninį skambesį ar apie tai, kad galėtumėme groti punk stiliaus dainas, bet niakada to neįrašėme. Norėjosi, kad būgnininkas grotų meniškiau, o ne tik visą laiką daužytų būgnus. Mano mėgstamiausias būgnininkas yra Stephen Morris iš „Joy Division“ ir „New Order“. Jam būgnų partija yra ne vien ritmo mušimas. Jo grojimas yra vingiuojantis. Kai aš tai pasakiau Josh’ui, jis atsakė: „Na, aš taip groju būgnais.“ Aš net nežinojau, kad jis groja būgnais. Maniau, kad jis gitaristas. Galiausiai mes ėmėme dirbti kartu. Aš naudojausi jo pagalba įrašinėjant mano dainas. Jis grodavo būgnais ir įgyvendindavo kitas jam kilusias mintis dėl įrašų. Jis tikrai talentingas muzikantas: groja bosine bei kitomis gitaromis, būgnais, sintezatoriumi, dainuoja. Taigi įrašinėdamas su juo puikiai praleidau laiką ne tik dėl to, kad jis yra mano artimas draugas bei linksmas žmogus, bet ir todėl, kad jis puikiai groja kiekvienu minėtu instrumentu.“

Iš pradžių Klinghoffer buvo skeptiškai nusiteikęs dėl greito įrašinėjimo studijoje, bet poros pirmieji bandymai davė gerų rezultatų: trys dainos buvo įrašytos per dvi dienas, o per kitas tris dienas buvo baigtos dvylika dainų. Nors tai buvo pirmas kartas, kai Frusciante iškart pasisekė, bet jis nebuvo nustebęs nei dėl įrašų skubumo, nei dėl geros jų kokybės.

„Mes supratome, kad pajėgsime dirbti tokiu tempu, ir manėme, kad žmonės visada turėtų dirbti taip sparčiai,“ – sako Frusciante. “Mes buvome girdėję apie David Bowie dainą „Station to Station“, kuri buvo įrašyta per keturias ar penkias dienas, o pirmoji Van der Graaf Generator daina buvo baigta per vieną dieną. Esu tikras, kad trečiasis Velvet Underground albumas buvo įrašytas per kelias dienas. Tokiu tempu žmonės ir turėtų dirbti, bet visiems priimtinas darbo būdas šiomis dienomis yra visai atvirkščias. Aš džiaugiuosi pažeidęs normas ir dirbu tempu, kuris man atrodo normalus. Aš neskubu, tiesiog darome tai, kas turi būti padaryta, ir nesibaiminame buvimo studijoje. Be to, nesistengiame išgauti tobulo garso, nes toks skambesys man vis tiek nepatinka.“

Žinoma, viena yra įrašyti albumą per tam tikrą skaičių dienų. Visai kas kita sukurti naują albumą per tą patį laiką.

„Labai svarbu, kad kartu įrašinėjantys asmenys gerai mokėtų dainas ir kad jos būtų pilnai „atidirbtos“,“ – išmintingai sako Frusciante. „Bet taip pat reikia tobulinti įgūdžius, kad bosinė, sintezatoriaus bei vokalo partijos būtų pakankami greitos. O visa tai pasiekiama daug praktikuojantis namuose bei studijoje. Dėl to mes dar labiau jaudinamės. Galima išgirsti daug atkarpų, kurios yra įrašytos greičiau nei turėtų būti. Kažkodėl, kai žmonės ilgiau įrašinėja… mano manymu, negirdi tiek daug momentų, kurie nebuvo suplanuoti. Tai dalykai, kurie įrašo klausymą man daro prasmingesnį.“

Laikydamasis tokios darbo etikos, Frusciante išleido keletą albumų, kuriais ne tik didžiuojasi, bet yra asmeniškai ir profesionaliai patenkintas kaip atlikėjas bei kaip klausytojas.

„Tai pirmas kartas, kada aš įrašinėdamas perėjau visą miksavimo bei tvarkymo procesą. Aš vis dar imu tuos įrašus su savimi, kuomet keliauju, ir jų klausausi,“ – sako Frusciante. „Taip nebūtų, jei būčiau sugaišęs daugiau laiko juos įrašinėdamas.“

Kai Frusciante ir Klinghoffer padarė pažangą dirbdami žaibišku greičiu, jiems tapo aišku, kad jie ne gamino užuominas, kokios bus jų ateities dainos, o įrašė pardavimui skirtą medžiagą. Atsivėrė plačios galimybės.

„Kai pabaigėme vieną albumą, ėmėme kurti planus apie kitą, ir tada pastebėjau, kad vieną albumą išleidžiu per vieną mėnesį,“ – prisimena Frusciante. „Taigi „Shadows Collide With People“ dar tik pasirodė, o mes jau baigėme tris naujus albumus. Interviu metu nieko apie tai nenorėjau sakyti, nes nenorėjau erzinti savo gerbėjų. Nežinojau, kiek laiko praeis, kol turėsiu galimybę tuos įrašus išleisti. Įrašų kompanijos nenori, kad leistum albumus kas mėnesį, nes atsižvelgiant į pardavimų terminus, tai nėra išmintinga. Galiausiai, kai buvo nustota pardavinėti „Shadows Colide With People“, aš susitikau su žmonėmis iš „Record Collection“, ir jiems patiko idėja išleisti po vieną albumą per mėnesį.“

Nors „The Will to Death“ yra pirmasis iš šešių įrašų ir buvo išleistas iškart po „Shadows Collide With People“, Frusciante mano, kad albumo datų artimumas yra vienintelis dalykas, kuris juos sieja.

„Įrašinėdamas „The Will to Death“, viską dariau priešingai nei tuomet, kai dirbau prie „Shadows Collide With People“,“ – sako John Frusciante. „Aš bandžiau viską pradėti iš naujo. „Shadows Collide With People“ yra daug keistų dalykų. Ten daugybė pritylančių ir vėl pasirodančių garsų. „The Will to Death“ turėjo būti santūresnis ir švelnesnis. Norėjau, kad elektroninių instrumentų garsai būtų vos pastebimi ir neprimintų devintojo dešimtmečio populiariosios muzikos, kuri, manau, padarė didelę įtaką „Shadows Collide With People“. Naujajame albume nenorėjau naudoti sintezatoriaus tuo būdu, kaip ankstesniajame albume. Aš nustojau mąstyti apie sintezatoriaus partiją ir pradėjau galvoti, kokius įdomius ir gražius garsus galima išgauti grojant gitara ir būgnais ar gitara ir bosine gitara. Norėjau, kad „The Will to Death“ skambėtų paprastai.

www.johnfrusciante.com

frulover	2005-01-07 16:08
Žinučių: 277	niu talentingas kaip velnias,tas johnas,nieko nepridursi ir tenka pripazinti,kad protingai sneka,kad ir kaip keista bebutu

ievaBach	2005-01-13 23:03
Žinučių: 672	jie visi protingai sneka!

RuShazzz	2005-02-26 23:38
Žinučių: 224	kad ir kaip keista bebutu? tu ka? ! :] jis gi protingas vaikis..